Prieš keletą dienų pradėjau ilgą kelionę ir pirmoje stotelėje (Edmontone, Kanadoje) apsilankiau Karališkąjame Albertos Muziejuje. Mane truputį neramina tai, kad mokslui skirta institucija (ir tai tikrai ne pirmas mano matytas pavyzdys) prietarus ir religinius tikėjimus pristato, kaip realybę:

Nedidelės akmenų struktūros, vadinamos vizijų paieškomis, žymi vietas, kur vietinai gyventojai [indėnai] bendraudavo su dvasių pasauliu. (…)

Čia jie susilaikydavo nuo maisto ir vandens keturioms dienoms. Dvasios bendraudavo su jais per eilę vizijų. Šiose vizijose žmonės gaudavo žinojimo galių, sužinodavo apie ateitį, būdavo išgydomi nuo ligų arba susitaikydavo su savimi.

Žinoma, nėra nieko nuostabaus, kad išsekęs žmogus gali pradėti kliedėti ar haliucinuoti. Tad ir reikėtų rašyti, ne tai, kad dvasios bendraudavo, o tai, kad išsekimo sukeltus kliedesius vietiniai gyventojai laikė bendravimu su dvasiomis.

Taip, suprantu, kad kai kuriais atvejais, ypač užgrobtose žemėse reikia tam tikro jautrumo pristatant užgrobtų tautų kultūrą, tačiau nereikia paminti mokslinių ir švietimo principų.